Izolda Keidošiūtė: Femme fatale Kino pavasaryje
Femme fatale - lemtinga moteris, nešanti vyrui pražūtį ir nelaimes. Moteris, dėl kurios žlunga santuokos, karjeros, net kyla karai. Moteris, bet kokiais būdais siekianti savo tikslo, užkariaujanti, išnaudojanti ir paliekanti vyrą. Femme fatale motyvas atkeliavo iš labai tolimų laikų. Šumerų deivė Ištar, biblijinės Dalila ir Salomėja, judėjų Lilit, Egipto karalienė Kleopatra, nesutramdamoji, aistringoji čigonė Karmen, egzotiška šokėja ir šnipė Mata Hari...
XX amžiaus pradžioje, kai prasidėjo visuomenės papročių revoliucija ir didžiulės permainos mene, šis motyvas vėl tapo madingas. Be abejonės, tarp pirmųjų naujai užgimusio kino meno žvaigždžių bene pačios populiariausios buvo aktorės, vaidinančios pražūtį nešančias lemtingas moteris. Danė Asta Nielsen, amerikietė Theda Bara, lenkė Pola Negri, švedė Greta Garbo ir, žinoma, neprilygstamoji vokietė Marlene Dietrich... „Nuodemės angelas“, „šėtono tarnaitė“ - tai epitetai, kuriais apdovanodavo jų herojes. Meilė – neapykanta. Meilė - kova. Lemties ženklas. Šie siužeto vingiai visada lydi Femme fatale herojes.
Valiūkiškai nusmauktu ant šono cilindru, tobulai nulietų kojų, seksualiais drabužiais pasipuošusi sėdi ant statinės ir vylingu erotišku žvilgsniu žvelgia į mus klajojančios aktorių trupės žvaigždė Lola-Lola. Kai savo žemu sodriu balsu uždainuoja: „Aš visa nuo galvos iki kojų esu sutverta meilei“ pražūdo ne tik pedantišką profesorių Ratą iš 1930 metais sukurto J.von Sternbergo filmo „Žydrasis angelas“ („Der Blaue Engel”), bet ir šiandien sujaudina kiekvieną salėje sėdinti vyriškį. Apie pačios Marlenos Dietrich sudaužytas garsių vyrų širdis iki šiol sklando legendos ir pasakoja ne viena knyga. Nuo minėto seksualaus epizodo prasidėjo Marlenos Dietrich šlovė, o filmas tapo tikru pasaulinės kino istorijos perlu. Šia juosta prasidės ir šių metų „Kino pavasario“ retrospektyva „Femme fatale Europos kine“.
„Femme fatale Europos kine“
Filmų autoriai ir ypač operatoriai visada stengėsi sukurti ypatingą lemtingosios moters įvaizdį: apšvietimas, gestai, makiažas, rūbai. Ši būtybė skiriasi nuo tų, su kuriomis prasilenkiame kasdien. Tačiau ne visada lemtingoji moteris yra bloga lemianti piktadarė. Ji - nuoširdžiai mylinti, tačiau savo jausmais pražudanti mylimąjį.
Neįmanomos meilės motyvas ypač ryškus ketvirtojo-penktojo dešimtmečio Marselio Karne (Marcel Carne) ir poeto siurrealisto Žako Prevero (Jacques Prevert) poetiniu realizmu vadinamuose filmuose. Reto grožio, magiškos nuotaikos prisodrinti kūriniai kupini nepaprastų susitikimų, jausmų, perteiktų atsitiktiniais žvilgsniais, sukrečiančiais savo emocingumu ir tragedijos nuojauta. Visus jų filmų meilužius slegia neišvengiamo likimo nuosprendis. Meilė yra vienintelis turtas, kuriuo jie apdovanoti, o kartu - kančių ir pražūties šaltinis. Neli iš “Ūkų krantinė“ (“Le quai des brumes”, 1938), Kler iš „Galiorkos vaikų“ (“Les enfants du paradis”, 1945) nėra kaltos dėl mylimųjų žūties. Moteris - nuoširdžiai mylinti, tačiau likimas jai lėmė nešti nelaimes savo artimiesiems. Neli suvaidino viena iš žymiausių prancūzų kino damų. Du kartus tapusi našle, kartą išsiskyrusi Neli vaidmens atlikėja, garbingoji prancūzų kino žvaigždė Michèle Morgan niekada nelepino spaudos skandalais apie save. Tačiau didžioji Arletty karo metais turėjo romaną su naciu karinininku. Dėl jo net buvo trumpam patekusi į kalėjimą ir susilaukė visuotinės prancūzų paniekos.
Moteris noir
Meilė, griaunanti aistra, o kartais - pinigai, ypač amerikiečių juodosiuose (noir) detektyvuose, paverčia moteris žudikėmis, o jų moteriškumas, grožis – joms tik būdas pasiekti savo tikslą. Tokių destruktyvių instinktų, niūrias aistras žadinančios meilės dainiumi buvo didysis italas Luchino Visconti. Išsikerojęs jausmingumas, bodleriška pagundos ir nuodėmės nuotaika, lemtis, ūmios emocijos ir ekspresija būdingos ir jo pirmajam 1942 metais sukurtame filme „Apsėdimas“ (“Ossessione”). Sukurtas pagal žinomą, vėliau ne kartą ekranizuotą Jameso Caino romaną „Laiškanešys visuomet skambina du kartus“ filmas pasakoja apie pražūtingą, nesutramdomą dviejų žmonių aistrą, žmogžudystę ir atpildą už tai.
Italų neorealizmas praturtino ekraną gražuolėmis iš liaudies, vargingais drabužiais, veidais be makiažo, skleidžiančias natūralų, jų pačių nesuvoktą jausmingumą. 1954 metų italų režisieriaus komedija Alessandro Blasetti „Gaila, kad ji negera“(„Peccato che sia una canaglia”) yra bene pirmas vėliau labai populiarios visame pasaulyje aktorių Sophios Loren and Marcello Mastroiannio poros pasirodymas kartu. Šiam filmui Sophia net pašviesino plaukus, nes tuomet buvo madingos blondinės. Ir patys įsitikinsite, kad tai jai labai tiko. Ji vaidino jauną merginą, kilusią iš sukčių šeimos, kuri seka tėvo pėdomis ir tampa kišenvage. Tačiau žavus Romos taksistas, iš pradžių tapęs merginos auka, vėliau užkariauja jos širdį ir padeda gražuolei tapti sąžiningu žmogumi. Tipiškas vėlyvojo neorealizmo, praminto „rožiniu“, kūrinys, O S.Loren herojė labai sąlyginai gali būti pavadinta lemtingąja moterimi. Kokia ši garbinga matrona nėra ir gyvenime...
Ypatingos ir fatališkos deivės sklando ir pikto ispanų siurealisto Louiso Bunuelio filmuose. Jo juostose nėra personažų, gebančių mylėti. Šaltos moterys ir gašlūs seniai. Deivė angelo veidu, kurios siela, jei ir ne parduota šėtonui, tai tikrai klausosi jo tamsių šnabždesių. Tokia misterija režisieriaus Louiso Bunuelio dramose tapo gražuolė prancūzė Catherine Deneuve. Severina filme „Dienos gražuolė“ ir Tristana to paties pavadinimo „Kino pavasario“ retrospektyvos filme - tai kankinamos juodžiausių sielos gaivalų būtybės. Išprievartauta Tristanos prigimtis gimdo blogį. Netekusi kojos moteris tampa pabaisa. „Kuo stipriau jis mane myli, tuo labiau jo nekenčiu,“ – kalba Tristana apie savo globėją, vėliau tapusį jos vyru, Doną Lope. Jo mirtis nubrėžta likimo, neišvengiama... Iš pirmo žvilgsnio šalta Catherine Deneuve visus savo mylimuosius ir vyrą paliko pati... Nepasigailėjo net ir neprilygstamojo moterų numylėtinio Marcello Mastroiannio.
Wamp moterys
Aštuntajame dešimtmetyje užsienio spauda populiarią vokiečių aktorę, buvusią festivalio „Kino pavasarios“ viešnią, Hanną Schygullą vadino garsiosios Marlene Dietrich įpėdine. Iš tikrųjų jos lyg skulptoriaus kruopščiai nulipdytą veidą nesunku paversti wamp stiliaus žvaigžde. Vokiečių skandalingasis režisierius Raineris Werneris Fassbinderis transformavo ją į tokias moteris. Viena jų - Marija Braun iš filmo 1979 metų „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ („Die Ehe der Maria Braun”). Filmo pradžioje jaunutė koketiška mergina, ištekėjusi karo metais, tik kelias dienas pasidžiaugia meilės akimirkomis su sutuoktiniu. Vėliau sunkios pokario sąlygos pamažu paverčia ją žudike, godžia gruobuone, kuriai jos meilės ištroškę vyrai tampa tik galimybe pasiekti gerbūvį. Meilė ir neapykanta, panieka ir susižavėjimas, malonumas ir pasibjaurėjimas – tai jausmai, kurie padėjo aktorei sukurti savo baisoką, bet ir viliojančią heroję. Šiandien aktorės gyvenime lyg ir nerasime jokio vyro. O ir anksčiau savo asmeninį gyvenimą ji kruopščiai slėpė nuo svetimų akių...
Lenkų įdėmaus stebėtojo ir metafiziko Krzysztofo Kieślowskio juosta „Trumpas filmas apie meilę“ (“Krótki film o miłości”, 1988 m.) vėliau tapo filmų ciklo „Dekalogas“ šeštąja dalimi – „Nepaleistuvauk“. Jaunas ir nedrąsus vaikinukas Tomekas, saulei nusileidus per žiūronus stebi kaimyniniame name gyvenančią gražią, laisvų pažiūrų moterį. Greitai susižavėjimas ir geismas tampa meile, tačiau prisipažinimas Magdai atneša pažeminimą. Negalėdamas su tuo susitaikyti, Tomekas bando nusižudyti. Abu herojai pasikeičia: Tomekas liaujasi tikėjęs meile, Magda suvokia jos vertę. Režisierius su nepaprastu subtilumu atskleidžia, kaip du žmonės atranda savyje gebėjimą mylėti... Kitais metais šešiasdešimtąjį jubiliejų švęsianti Magdos vaidmens atlikėja Grażyna Szapołowska per savo ilgą gyvavimą kino ekrane suvaidino nemažai lemtingų moterų. O neseniai lenkų žiūrovai ją išrinko seksualiausia lenkų kino aktore.
Kino kritikė Izolda Keidošiūtė
|
