Laima Kreivytė: Festivalio greitaraštis
„Gėda” – vizualiai išraiškingiausias festivalio filmas. Net jei nieko nevyktų, užtektų savitai sukomponuotų kadrų. Pačios kino materijos. Kad šiuolaikinis britų menininkas Steve’as Mc Queenas yra ir talentingas kinematografininkas įsitikinau Venecijos bienalėje, kur buvo rodomas jo filmas apie bienalės paviljonus ne festivalio metu. Tačiau „Gėda” nėra tik tuščia forma. Puikūs aktoriai įkūnija seksualumo apsėstus ir kartu susvetimėjusius didmiesčio gyvūnus, kuriems darbas tėra užsitęsusi pauzė tarp erotinių svaigulių. Kinematografiškai tiksliai ir įtaigiai parodomas sekso ir mirties artumas.
„Bonsai” - tobula kino, meilės istorijos ir knygos rašymo paralelė. Niekas nesirdrąsko, nepakelia balso. Beveik nekalba – bet išgyvena laiką ir jausmus intensyviai. Išgyena, apmąsto, aprašo. Augina kaip bonsai medelį ir nesileidžia į sentimentus.
„Tamsoje” – vienas stipriausių iš mano matytų „Kino pavasario” filmų (iš 20). Agnieszka Holland meistriškai atskleidžia kiekvieno žmogaus pasirinkimo kainą. Robertas Wieckiewiczius yra ir gelbėtojas, ir vagis, ir atsakingas tėvas, ir ciniškas pinigų plėšikas. Taip pat ir Lvovo požemiuose besislapstantys žydai visokie: drąsūs ir bailūs, klastingi ir kilnūs, pasileidę ir atsidavę. Nors beveik visą filmo laiką tūnai požemių tamsoje, tas gyvenimo geismas, baimė ir neviltis taip pripildo kiekvieną kadrą, kad vėl iš naujo patiki kinu kaip išsigelbėjimo galimybe.
„Drąsą” būtina pažiūrėti tiesiog dėl puikaus Roberto Wieckiewicziaus (to paties kaip ir „Tamsoje“) vaidmens. Ir dėl to, kaip galima nuobodžią šiandienės Lenkijos kasdienybę be jokio patoso parodyti kone kaip biblinę dramą.
„Gylyn į prarają” – sąžininga Wernerio Herzogo dokumentika apie mirties bausmę. Tragiškų žudynių priešistorija, eiga, herojai, epilogas. Aukos ir budeliai, kurie labai panašūs į mus.
„Pavojingas metodas” – nes nieko nėra paprasto net Feudui su Jungu. O gal būtent jiems. Ypač kai talentinga pacientė dar ir protinga bei aistringa moteris. Meistriškai suvaidinti filmo herojai kartais atrodo iškrakmolyti, kaip jų apykaklės, bet tai netrukdo jiems prie pietų stalo išversti žmogaus seksualumo vidurius.
„Varšuvos mūšis”. Sudedamosios dalys žinomos iš anksto: meilė, karas, išsiskyrimas, susitikimas. Dar – kilnumas, šaunumas, pamaldumas. Kunigas, su kryžiumi vedantis karius į ataką, sprogdinamos kapinės ir skraidantys kryžiai... Pilsudskis, patenkintas, kad užsienio diplomatams išvykus iš Varšuvos, popiežiaus nuncijus pasiliko – nes bažnyčia žino geriau. Ir laimėto mūšio kaip stebuklo įvertinimas.
Nesu 3D fanė. Ankstyvasis renesansas su plokčiais šventaisiais man artimesnis už brandųjį su tobulom perspektyvom. Tačiau priklausomybė nuo iliuzijų su technologijomis tik stiprėja, todėl norisi kokybiškos produkcijos. „Varšuvos mūšis” būtent toks – vizualiai įkrautas iki maksimumo. Į žiūrovus lekia žirgai, rieda sunkūs XX a. pradžios tankai, tykša kraujas ir skraidžioja pelenai. Paveiku, įspūdinga. Bet ar iliuzija suteikia tikrumo garantiją? Iliuzija tik patvirtina fiktyvumą, kraujo pliūpsnius paverčia abstrakčiu ekspresionizmu. Nacionalinė idėja XXI a. ir taip skamba kaip sutartinės aidas, o sujungta su iliuzija tokia ir tampa. Iliuzija nugali istoriją – ne iškreipdama, o pernelyg priartindama. Optika - kaip opiumas.
Laima Kreivytė
|
