Santa Lingevičiūtė. Gėda
Steve’o McQueeno filme „Gėda“ („Shame“, D. Britanija, 2011) iš Airijos persikeliama į JAV – Niujorką. Tačiau režisierius iš dalies susieja savo debiutinį filmą „Alkis“ su antruoju, nes pagrindinis jo personažas Brendonas (Michael Fassbender) kilęs iš Airijos. Vyras gyvena vienas bute Manhatane, yra priklausomas nuo neįpareigojančio sekso ir dažniausiai mylisi su prostitutėmis arba tenkina save žiūrėdamas pornografinius filmus bei žurnalus. Tai – jo rutina, kurią sugriauna vieną dieną pasirodžiusi sesuo Sisė (Carey Mulligan).
„Gėdoje“ kameros ir personažų žvilgsniai tokie pat šalti kaip ir „Alkyje“. Tačiau Niujorkas, kur vyksta veiksmas, atrodo beveidis erdvėje, kur nėra laiko. Tik čia viskas suskirstyta į tranzitines zonas: metro, prekybos centrai, oro uostai. Tai – vietos, kurios dominuoja šiuolaikinėje kultūroje. Sunku atskirti Brendono butą nuo viešbučio kambario, nelabai aišku, kur jis dirba ar lankosi. Pasitelkdamas ilgus kadrus ir stambius planus režisierius istoriją pasakoja ne per dialogus, o fiksuodamas menkiausius judesius ir veido išraišką. Menininkas McQueenas perkelia šiuolaikinio meno konceptualumą ir į didįjį ekraną. Visą filmą neapleidžia dviprasmybės jausmas, keliantis daugiau klausimų, nei suteikiantis atsakymų. Ypač apie brolio ir sesers santykius. Pastarieji vienas kitą dažnai aptinka nuogus: Brendonas – besimaudančią Sisę, sesuo – besimasturbuojantį brolį. Neaišku, kokie jų santykiai. Apie tai filme visiškai nediskutuojama, tik vienąkart užsimenama Sisės lūpomis: „Mes ne blogi žmonės, tiesiog kilę iš blogos vietos.“ Ši frazė kelia dar daugiau klausimų, į kuriuos žiūrovai turės rasti atsakymus patys.
Brendono bandymas užmegzti artimesnius ryšius su bendradarbe baigiasi nenusisekusiu seksu viešbučio lovoje, nes vyriškis nesugeba mylėtis su kažkuo, kas jam tikrai patinka. Tai viena iš šykščiai dalijamų McQueeno užuominų, kad gyvename emocinės izoliacijos kultūroje. Apskritai Brendonas primena Patriko Batemano personažą iš „Amerikos psichopato“. Tik McQueeno filme psichinės patologijos ženklai lieka ne ant išniekinto lavono, o Brendono kietajame diske.
Pavadinimo žodžio „gėda“ prasmė filme prarado savo reikšmę. Brendonas dažniau jaučia pasišlykštėjimą ir savęs gailisi, nei kažko gėdijasi. Gėdos jausmą taip užgožia abejingumas, kad filmas gali būti ir apie depresiją, ir apie priklausomybę nuo sekso. Tačiau turbūt gėdos jausmas slypi kažkur dar giliau nei pirminės vyro emocijos. Filmą galima pavadinti potrauminiu ne todėl, kad McQueenas analizuoja traumos įtaką gyvenimui, o todėl, kad traumos nebeužtenka personažo elgesiui ir psichologijai paaiškinti. Brendonas ir jo sesuo gyvena apimti neaiškios baimės priklausomybės ir pažeminimo pasaulyje.
Viena vertus, galima manyti, jog filmas „Gėda“ sufleruoja, kad dėl suaugusio Brendono priklausomybių kalta jo vaikystė. Kita vertus, nieko neatskleisdamas apie tikrąjį vyro gyvenimą, iš tiesų filmas šį tą pasako apie tą „nieką“, tuštumą, apie bevietes vietas ir belaikį laiką, kuriame mes gyvename.
Santa Lingevičiūtė
|
