Santa Lingevičiūtė. Vieną kartą Niujorko bute
Knygos apie Romaną Polanskį autorė Ewa Mazierska režisierių vadina kultūriniu keliautoju, neigiančiu lenkiškojo romantizmo laikų nacionalizmą ir kritiškai žvelgiančiu į nacionalinę kolektyvinę tapatybę. Tokie buvo ir Witoldas Gombrowiczius, režisierius Andrzejus Munkas.
Tačiau tai nereiškia, kad neigdamas savo kultūrines šaknis Polanskis puola į kitų kultūrų, kuriose jis gyveno ar dirbo, glėbį. Režisierių galima pavadinti vujeristu, bet jo vujerizmas ne perversiškas ir stiprus, o bejėgis, kylantis iš domėjimosi kitomis kultūromis. Tad šiam kultūrų keliautojui ir jo filmuose svarbus kelionės motyvas. Polanskis nekuria kelio filmų, bet jo personažai nuolat juda: vyksta į komandiruotę, keičia vietą kad ir ankštame bute. Tiesa, jie gali likti ir toje pačioje vietoje, tačiau nuolat jausis pašaliniai, ne savo vėžėse.
Naujo Romano Polanskio filmo „Kivirčas“ („Carnage“, Prancūzija, Ispanija, Lenkija, Vokietija, 2011) veiksmo laikas – šių dienų Niujorkas, vieta – klaustrofobiškas butas. Veikėjai – dvi sutuoktinių poros. Penelopės (Jodie Foster) ir Maiklo (John C. Reilly) sūnų nuskriaudė Nensės (Kate Winslet) ir Alano (Christoph Waltz) sūnus. Antrieji ateina pas pirmuosius susitaikyti ir atsiprašyti už nepadorų vaiko elgesį. Tačiau svečiai iki filmo pabaigos iš buto taip ir neišeis, nors visą laiką bandys, bet toliausiai pavyks nukeliauti iki lifto. Alanas ir Nensė šioje situacijoje – tie pašaliniai, kurie jaučiasi ne savo vietoje. Taip, nes jie iš aukštesnio luomo, o Maiklo ir Penelopės butas jiems bjaurus. Tačiau visi personažai ne auksiniai: Penelopė maniakiškai renka meno kūrinius ir katalogus, nuo alkoholio ji darosi tokia agresyvi ir įsitempusi, jog, rodos, girdi ją griežiant dantimis. Maiklas šalia žmonos atrodo kaip nerangus meškinas. Vėliau paaiškėja, kad jis – užkietėjęs mizantropas. Arogantiškas ir susirūpinęs tik savo išvaizda Alanas nuolat plepa telefonu, rodydamas visišką nepagarbą šeimininkams. Jo žmona Nensė, iš pradžių atlikusi taikytojos vaidmenį, vėliau virsta kerštinga harpija.
Filmo scenarijus parašytas pagal Yasminos Reza pjesę „Karo dievas“ (tiesa, autorė padėjo ir rašyti scenarijų), puikiai atskleidžia amerikietišką tėvų, kurie augina vaikus šiltnamio sąlygomis, modelį bei buržuazinį apsimestinį politkorektiškumą, kuris palaipsniui vis tirpsta. Iš pradžių Penelopė ir Maiklas pavaišina Nensę su Alanu kava bei tortu. Jie bando susitarti dėl vaikų mandagiai ir gražiai, tačiau, Nensei sunegalavus nuo torto ir apvėmus Penelopės meno katalogą, tampa aišku, kad kelio atgal nėra, o įtampa tik augs. Taip ir prasideda tikras žodžių mūšis, kai visi keturi nuolat persirikiuoja naujoms puolimo atakoms.
Turbūt retas režisierius sugeba taip subtiliai apnuoginti mūsų laukinius instinktus. Šį filmą galima lyginti su Luiso Bunuelio „Angelu naikintoju“ ar Mike’o Nicholso „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“. Polanskio personažai, rodos, taip pat užspeisti į kampą, jiems trūksta oro, tad vizuali atmosfera, kaip ir pokalbiai, kupina įtampos. Filmo erdve režisierius puikiai atskleidžia socialinį žmonių įkalinimą. Toks pat susvetimėjimas vaizduojamas ir ankstesniuose jo filmuose „Pasibjaurėjimas“ (1965) ar „Nuomininkas“ (1976). Operatorius Pawelas Edelmanas puikiai laviruoja kamera ir fiksuoja vis kintantį keturių žmonių persigrupavimą žodžių kare: sutuoktiniai kovoja prieš sutuoktinius, moterys susivienija prieš vyrus. Kivirčas taip ir liks neišspręstas, nors apnuogintos bene didžiausios ir universalios problemos: žmonių agresija, santuokinė krizė, egzistencinė vienatvė.
Filmas apie įvykius viename Bruklino bute nebūtų toks ironiškas, jei nežinotume, kad Polanskiui draudžiama įkelti koją į JAV. Turbūt tai savotiškas režisieriaus flirtas su Amerikos moralinėmis nuostatomis ir teisėsauga.
Santa Lingevičiūtė
|
