Debiutinis lietuvių režisierės Alantės Kavaitės filmas Laiko garsai festivalyje Kino pavasaris vadintas filmu siurprizu. Jau penkiolika metų Prancūzijoje gyvenanti menininkė, pristačiusi filmą gimtinėje, maloniai nustebino kino kritikus ir apstulbino žiūrovus.
LOreal festivalio kino klube įvykusiame susitikime su žiūrovais ir žurnalistais autorė teigė, kad Laiko garsų žanras priklauso nuo žiūrovo: vieni su malonumu žiūrės kaip pasaką ar meilės istoriją, kiti kaip aršiausią trilerį.
Įkvėpė asmeninė patirtis
Pasak režisierės, didelės įtakos filmo pastatymui turėjo tai, jog ji pati parašė scenarijų. Ir platintojus, ir rėmėjus sužavėjo filmas, kuriame garsai turi tiek pat įtakos, kiek ir vaizdai net nereikėjo prodiuserio įtikinėti, jog istorija bus įdomi ir verta kino ekrano.
Laiko garsai pasakoja apie merginą garso režisierę, grįžtančią į gimtajį miestelį tam, kad nuplėštų paslapties skraistę nuo motinos žmogžudystės. Atvykusi į nelaimės vietą merginą ima girdėti įvairiausius garsus, kurie padeda atskleisti žiaurią paslaptį. A.Kavaitė pati yra netekusi motinos, taigi filmą sukurti ją pastūmėjo ir asmeniniai išgyvenimai.
Mūzos nuotrauka virš kompiuterio
Režisierei sekėsi ir su pagrindinio vaidmens atlikėjos paieškomis. Net nesvarsčiau apie kitą aktorę - Emilie Dequenne buvo mano mūza: rašiau scenarijų, žiūrėdama į jos nuotrauką virš kompiuterio. Manau, kad jeigu ji nebūtų sutikusi vaidinti, nebūtų buvę filmo, - sako režisierė.
Išsiuntusi aktorės agentui filmo scenarijaus juodraštį, A.Kavaitė nusiteikė laukti atsakymo kaip ir priklauso - apie tris mėnesius. E.Dequenne, lietuviams pažįstama iš brolių Dardenneų juostos Roseta, Prancūzijoje yra žinoma ir gerbiama aktorė. Tačiau įvyko neįtikėtinas dalykas jau po savaitės man paskambino pati aktorė ir paklausė: Kada statome filmą? Niekada skaitydama scenarijų, nesu girdėjusi tiek garsų, - su šypsena ir ašaromis akyse prisiminė režisierė.
Atrado save
Laiko garsai sulaukė didžiulio susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir kituose festivaliuose. Filmą išvydę didžiulių Amerikos kino kompanijų prodiuseriai užsimojo sukurti Laiko garsų perdirbinį anglų kalba.
A.Kavaitė jau svajoja apie kitus filmus ir džiaugiasi pagaliau atradusi save: Lietuvoje blaškiausi tarp vaizduojamosios dailės ir muzikos abiejuose menuose man kažko trūko, o kinas viską sujungė. Dabar žinau, kad toliau eisiu kino keliu ir statysiu labai daug filmų. Po šių režisierės žodžių nuskambėjo skardūs publikos plojimai.