Rūta Oginskaitė, lrytas.lt — Publikuota: 2010 m. balandžio 1 d.

Kaip Lietuvoje menininkai pagerbia menininkus

Trečiadienio vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko šventi dalykai, ir tą pakilumo, džiaugsmo akimirką norisi kuo ilgiau išsaugoti. Atrodytų, kas ten išskirtinio - buvo apdovanojami geriausieji. Tokių įvykių šiais laikais rasi kone ant kiekvieno kampo. Bet svarbu, kokia atmosfera visą renginį gaubia.

Į pakylą bažnyčioje buvo kviečiami lietuvių kino operatoriai – jie apdovanoti Lietuvos kino operatorių asociacijos įsteigtu „Ąžuolo“ prizu. Grojo Donato Katkaus vadovaujamas Šv.Kristoforo orkestras. Apdovanotųjų nufilmuoti kadrai buvo rodomi ekrane virš muzikantų. Operatorių adresu skambėjo gražiausi žodžiai ir audringi plojimai – viskas kaip turi būti. Iš kur tada tas pakilumas ir džiaugsmas?

Barokinės bažnyčios skliautai, pripildyti klasikinės muzikos, suteikė ypatingos pagarbos aurą lietuviškam kinui, šiandien gimtoje šalyje ne tik nepastebimam, bet ir nuvertinamam. Vakaro vedėjų žodžiai priminė ir savą, ir tarptautinį kontekstą, kuriame lietuvių kino operatoriai laikosi tvirtai. Tarptautinis kontekstas čia tiko ir dėl to, kad apdovanojimų vakaras – vienas iš festivalio „Kino pavasaris“ renginių. Visu vakaru buvo tarytum teigiama, kad lietuvių kinas – visavertis pasaulio kino dalyvis.

Ir – dozė žaismės: ceremonijos finalui Šv.Katkus pakvietė į sceną „lietuvių kino operatorių metrą“ Joną Gricių, kad šis padiriguotų melodiją iš filmo. Kur dar pamatysi diriguojantį operatorių? Ar reikia sakyti, kad kino profesionalų publika lūžo iš smagumo? O grakštusis „operatorių metras“ dirbo taip oriai, kad „Kino pavasario“ svečiams, atvykusiems iš toliau, netgi teko įrodinėti, jog tai iš tiesų operatorius, ir netgi dirbęs ne tik su lietuvių režisieriais Vytautu Žalakevičiumi, Arūnu Žebriūnu, Raimondu Vabalu, bet ir su tokiais pasaulyje garsiais kino režisieriais, kaip rusas Grigorijus Kozincevas ar amerikietis George'as Cukoras.

Galbūt netaktiškai pasielgiau, bet iškart po to priėjau prie „Kino pavasario“ direktorės Vidos Ramaškienės ir tiesiai šviesiai paklausiau: „Ar daug jums kainavo šita šventė – gražioje ir iškilmingoje aplinkoje, su gyva orkestro muzika, su visa pagarba laureatams?“ Supratau, kad iš tikrųjų tai kainavo pastangas, o ne pinigus. „Tiesiog reikia norėti“ – toks buvo atsakymas. Tą patį galima pasakyti ir apie „Ąžuolo“ apdovanojimus – juos sukūrė ne kokia valstybės žinyba ir ne pinigai, o menininkų pagarba kolegoms.

Vos prieš kelias dienas vyko taupioji Teatro šventė Kultūros ministerijoje. Anksčiau Teatro dienos šventė vykdavo Nacionaliniame dramos teatre, kuriame ne visi norintys tilpdavo. O kas tie norintys? Teatro žmonės ir jų gerbėjai. Dabar išrinktiesiems teko susigrūsti į Baltąją salę. Ji graži ir iškilminga, tačiau ten buvo sukurta atmosfera, nuo kurios iš gėdos galėjai prasmegti skradžiai. Teatro kūrėjai žino aksiomą: karalių vaidina aplinka.

Tai reiškia, kad iš aplinkos reakcijos žiūrovai turi suprasti, jog į sceną įėjo karalius. Jei vien tiktai artistas, gavęs karaliaus vaidmenį, elgsis kaip pridera jo herojaus aukštai padėčiai, o aplinka bus abejinga ar ironiška, publika supras, jog šitas karalius neturi jokios įtakos, o šalį valdo kažkas kitas.

Teatro šventėse laureatai paverčiami kaip tik tokiais blefiniais karaliais, palydimais ironiškų šypsenėlių. Kolegos ir gerbėjai gali ploti atsistoję ir šūksniais išreikšti džiaugsmą dėl vieno ar kito kūrėjo laimėjimo, bet užtenka lašo nepagarbos (paprastai atsklindančios iš scenos) ir atmosfera apnuodyta. Šiemet vyravo būtent ironija. Po keleto, po aibės tokių atsiprašant švenčių kyla abejonės, ar lietuvių teatro menininkai iš viso moka vieni kitus nuoširdžiai pašlovinti. Juk tam būtinas ir tam tikras nusižeminimas prieš talentą bei jo sėkmę, nors akimirkai užmiršus savus siekius ir ambicijas, net ir prastą savijautą.

Ar kas nors moka elgtis kaip Federico Fellini per ilgas iškilmes, kurios 1992 metais buvo skirtos Michelangelo Antonioniui ir vyko Italijos prezidento rezidencijoje? Ten visiems buvo privalu stovėti. F.Fellini jau tada sirgo artritu ir stovėjimas jam buvo kančia, bet, kaip rašo jo biografė Charlotte Chandler, „Fellini galėjo rinktis tik iš dviejų blogybių: stovėti ir kentėti arba likti namuose ir taip pat kentėti. Jo nebuvimas būtų pastebėtas labiau, negu dalyvavimas. Būtų pamanyta, kad jis arba nenori deramai pagerbti savo didžio kolegos, arba pats serga. Nė viena tų alternatyvų jam nebuvo priimtina“ (iš knygos „Aš Fellini“).

Šventei reikia ir ritualų, tai jokia naujiena ar paslaptis. Vienas iš ritualų – pats prizo įteikimas. Ne tas pat, iš kieno rankų jį gauna laureatas. Šv.Kotrynos bažnyčioje tai buvo svarbūs ceremonijos akcentai. Padėkos prizą, skirtą filmavimo technikos mechanikui Antanui Juciui pagarsino ekscentriškas ir reiklus operatorius Algimantas Mikutėnas.

Apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus operatoriui Algimantui Mockui paskelbė ir įteikė žinoma aktorė Jūratė Onaitytė. Tai pasaulinė praktika – operatorių apdovanoja kino žvaigždės, kurių spindesį sukuria būtent tas, kuris filmuoja. Viktorą Radzevičių geriausiu metų operatoriumi paskelbė garsus kolega iš Didžiosios Britanijos Peter Suschitzky, dirbantis „Kino pavasario“ žiuri.

Grįžkime į ministerijos Baltąją salę, kur, televizijos kamerų apsupti, sėdėjo kelių Lietuvos miestų valstybinių teatrų direktoriai su savo atsivežtais artistais ir keli nominantų sirgaliai. Prizus skelbė ir teikė kaip tik direktoriai. Geri žmonės, darbštūs administratoriai, kadaise – neprasti aktoriai. Na, atvažiavo į ministerijos renginį ir buvo įdarbinti – kabino Auksinius scenos kryžius. Tai atrodė taip nuobodžiai ir nereikšmingai, lyg vyktų kokios eilinės įstaigėlės žymūnų privalomas apkabinėjimas niekingais medaliūkščiais, kai automatiškai viršesnis yra tas, kuris kabina, o ne tas kuris nulenkia galvą ir priima. O salėje nepastebėti sėdėjo artistai Vytautas Paukštė, Vladas Bagdonas, režisierius Jonas Vaitkus.

Net neabejoju, kad Britanijoje gyvenantis Peter Sushitzky dar nėra matęs lietuviško filmo „Duburys“ ir nežinojo jį nufilmavusio operatoriaus pavardės, bet iš brito laikysenos – kūno kalbos – kiekvienas galėjo suprasti: svečias suvokia, kokia garbė – apdovanoti geriausio kūrinio autorių. Norėčiau priminti dar dvi šventes – vieną gerą teatro ir vieną blogą kino. Berods 2004-aisiais, kai pirmąkart buvo teikiami „Kristoforą“ pakeitę Auksiniai scenos kryžiai, šventę Rotušėje darė scenografė Jūratė Paulėkaitė.

Tai buvo etaloninė Teatro šventė ne tik dėl iškilmingumo ir sąmojaus dermės, bet ir dėl to, kad čia buvo prisiminta teatro istorija. Į Auksinį scenos kryžių jo autorė dailininkė Rūta Ničajienė yra įkomponavusi Valstybės teatro garbės ženklelį, kuriuo nuo 1930 metų buvo apdovanojami labiausiai nusipelnę teatro žmonės. Tą vakarą mes buvome drauge – kadaise Lietuvos teatrą kūrusieji, išėjusieji ir tie, kuriuos šiandien vienija teatro menas. Tai brangu. Bet tradicija tai netapo.

Ryškėja atvirkščia tradicija: ne tik iš švenčių, bet ir iš kadienybės akiračio nyksta vyresni menininkai. Smagiame Teatro dienos koncerte Mažajame teatre nesimatė vyresnių kolegų. Operatorių pagerbimo vakare jų buvo, bet tai – apmaudi mažuma, dariusi išvadą: kaip nedaug senų pažįstamų, ir jų gretos vis retėja. Jie gyvi! Bet juos kažkaip reikia iškviesti. Prisijaukinti, kaip sakė Lapė iš „Mažojo princo“, kurį kadaise ekranizavo Arūnas Žebriūnas. Kur jūs, maestro Žebriūnai, matytas tik 2006 metais per savo 75-mečio vakarą? Nenorite nieko matyti? Kitiems nelengva judėti, žinau. Bet sunkiausia turbūt sugalvoti, kaip jiems įrodyti, kad judėti verta.

Štai ta prasta kino šventė, kuri užsiliko atminty: tai irgi buvo „Kino pavasario“ programa, tik prieš gerus porą metų. Idėja visai nieko – lietuvių kino kūrėjų vienybės vakaras. Ir vieta gal nieko – kavinė netoli kino teatro, kur vyko festivalis. Bet atmosfera... Melagingas vedėjų džiaugsmas, savigyra ir tuščiažodžiavimas. Prizų dalinimas, kai dalintojai nesugeba ištarti laureatų pavardžių, o kad nėra matę filmų, tai nė spėti nereikia. Susigrūdę kinematografininkai liūdnai žiūrėjo vieni į kitus ir kartojo: ko mes čia atėjom? Ko – tai buvo tuščia festivalio viešųjų ryšių akcija ir nieko daugiau.

Po to nebesinorėjo žiūrėti „Kino pavasario“ kryptimi. Bet būna stebuklų. Lietuvos kino operatorių asociacija savo pirmųjų prizų teikimui partneriu pasirinko būtent „Kino pavasarį“, ir išlošė abi pusės: operatorių prizas nepakibo išdidžioje vienatvėje, o festivaliui pavyko suburti ne tik pasaulio filmus, bet ir lietuvių kinematografininkus.

Na, ne visus, bet pasitikėjimas atgautas. Po trečiadienio vakaro atrodo, kad ir lietuvių menininkai moka pagerbti sėkmingai dirbančius kolegas. Ne taip lengvai tas pavyksta, kaip J.Griciui dirigavimas, bet pasitaiko.

Šaltinis: http://www.lrytas.lt/-12701333491268051869-kaip-lietuvoje-menininkai-pagerbia-menininkus.htm